Apaštalų darbai 16

₁Jis atvyko į Derbę ir Listrą. Ir štai ten buvo vienas mokinys, vardu Timotiejus. Jo motina buvo įtikėjusi žydė, o tėvas graikas. ₂Kadangi Listros ir Ikonijaus broliai apie jį gražiai liudijo, ₃Paulius panorėjo jį padaryti savo palydovu. Paėmęs apipjaustydino jį dėl žydų, gyvenančių tame krašte. Mat visi žinojo jo tėvą esant graiką.

₄Keliaudami per miestus, jie liepdavo tikintiesiems laikytis Jeruzalės apaštalų bei vyresniųjų priimtų nutarimų. ₅Taip Bažnyčios vis stiprėjo tikėjimu ir kasdien augo skaičiumi.

₆Jie perėjo Frygiją ir Galatijos šalį, nes Šventoji Dvasia draudė jiems skelbti žodį Azijoje. ₇Atvykę netoli Myzijos, jie mėgino pasukti į Bitiniją, tačiau Jėzaus Dvasia jų neleido. ₈Perėję Myziją, jie nuėjo į Troadę. ₉Čia Paulius naktį turėjo regėjimą: jam pasirodė makedonietis, kuris maldavo: „Ateik į Makedoniją ir padėk mums!“ ₁₀Po šio regėjimo mes nedelsdami nutarėme keliauti į Makedoniją, įsitikinę, jog Dievas mus pašaukė skelbti jiems Gerosios Naujienos.

₁₁Išplaukę iš Troadės, leidomės tiesiog į Samotrakę ir rytojaus dieną į Neapolį. ₁₂Iš čia atvykome į Filipus – pirmąjį šitos Makedonijos dalies miestą bei koloniją. Šiame mieste užtrukome kelias dienas. ₁₃Šabo dieną išėjome pro vartus prie upės, kur tikėjomės rasią maldos vietą, ir atsisėdę kalbėjome susirinkusioms moterims. ₁₄Viena dievobaiminga moteris, vardu Lidija, prekiaujanti purpuro drabužiais, kilusi iš Tiatyrų miesto, ėmė klausytis, ir Viešpats atvėrė jos širdį Pauliaus žodžiams. ₁₅Ji su savo namiškiais priėmė krikštą ir pakvietė: „Jei mane laikote Viešpaties tikinčiąja, ateikite ir pasilikite mano namuose“. Ji tiesiog mus privertė.

₁₆Kartą einančius į maldos vietą mus pasitiko viena tarnaitė, turinti spėjimo dvasią. Spėdama ji daug uždirbdavo savo šeimininkams. ₁₇Ji ėmė sekti paskui Paulių ir mus šaukdama: „Šitie vyrai yra aukščiausiojo Dievo tarnai ir skelbia jums išganymo kelią“. ₁₈Taip ji darė daugelį dienų. Neapsikęsdamas Paulius atsigręžė ir paliepė dvasiai: „Jėzaus Kristaus vardu įsakau tau iš jos išeiti“. Ir dvasia tučtuojau pasišalino.

₁₉Pamatę, jog viltys pasipelnyti žlugusios, šeimininkai sugriebė Paulių ir Silą ir nutempė į miesto aikštę pas vyresnybę. ₂₀Nuvedę pas pretorius, jie tarė: „Šitie žmonės mūsų mieste kelia sąmyšį. Jie yra žydai ₂₁ir skelbia papročius, kurių mums, romėnams, nevalia nei priimti, nei laikytis“. ₂₂Prieš juos susibūrė minia. Tuomet pretoriai perplėšė jų palaidines ir įsakė juos nuplakti rykštėmis. ₂₃Smarkiai nuplakdinę, įmetė juos į kalėjimą, liepdami viršininkui rūpestingai sergėti. ₂₄Gavęs tokį įsakymą, viršininkas įgrūdo juos į vidinę kamerą, o jų kojas iš atsargumo įtvėrė į šiekštą.

₂₅Apie vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi ir giedojo Dievui himną. Kiti kaliniai klausėsi. ₂₆Staiga kilo toks stiprus žemės drebėjimas, jog kalėjimo pamatai susvyravo. Bematant atsivėrė visos durys, ir visiems nukrito pančiai. ₂₇Viršininkas nubudo ir, pamatęs atviras kalėjimo duris, išsitraukė kalaviją norėdamas nusižudyti: jis pamanė, jog kaliniai pabėgę. ₂₈Bet Paulius garsiai sušuko: „Nedaryk sau pikto! Mes visi esame čionai“.

₂₉Pasiprašęs šviesos, jis šoko vidun ir, visas virpėdamas, puolė Pauliui ir Silui po kojų. ₃₀Paskui, išsivedęs juos į kiemą, klausė: „Viešpačiai, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“ ₃₁Jie atsakė: „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai“. ₃₂Ir jie skelbė Viešpaties žodį jam ir jo namiškiams. ₃₃Tą pačią nakties valandą jis pasiėmė juos su savimi, nuplovė jų žaizdas ir nedelsdamas kartu su visais savaisiais priėmė krikštą. ₃₄Nusivedęs į savo namus, jis pakvietė juos prie stalo ir su visais namiškiais džiūgavo, įtikėjęs Dievą.

₃₅Dienai išaušus, pretoriai pasiuntė liktorius pranešti kalėjimo viršininkui: „Paleisk tuos žmones!“ ₃₆Tasai perdavė tuos žodžius Pauliui: „Pretoriai liepia jus paleisti. Galite eiti ir ramiai sau keliauti“. ₃₇Bet Paulius liktoriams pasakė: „Mus, Romos piliečius, be jokio tardymo viešai nuplakė ir įmetė į kalėjimą, o dabar nori slapčia paleisti?! Šito nebus! Tegul patys ateina ir išveda!“

₃₈Liktoriai perdavė pretoriams šį atsakymą. Išgirdę, kad tai Romos piliečiai, pretoriai išsigando. ₃₉Jie atėjo, atsiprašė ir išsivedę prašė, kad paliktų miestą. ₄₀Išėję iš kalėjimo, Paulius ir Silas užsuko pas Lidiją, pasimatė su broliais, drąsino juos ir iškeliavo toliau.